Ar mes dar gyvi ar jau mirę,
Lyg vieniši žemės satyrai,
Ir tiek daug visokių niekučių,
Ant kaklo, ant rankų blizgučių.
O ten po oda ir per kaulus
Toks kraujas spalvotas teka,
Gal dar nuo laikų dinozaurų
Vis tolstam nuo to, ko netekom.
Kiek galim dar šitaip nutolti,
Kankintis, lyg būtum belaisvis,
Ir niekas nebekelia šoko,
Ir niekam nereikia tos Laisvės.
Prarandame skonį ir uoslę,
Persotintas kūnas ne jaunas,
Matyt reiks ir vėl badeliauti,
Kad vėl atsinaujintų kraujas.
poeta
2021-06-22 01:57:16
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-06-22 15:55:40
Man atrodo, kad visai neblogai pagavau temos mintį.
Kas liečia blizgučius, tai jeigu kas nors galvoja, kad blizgučiai jiems prideda "svorio", tai kodėl jiems nenešioti. Romos kavinėje teko matyti vaikiną su auksine grandine ant kaklo tokio storio, kad šunį prie būdos pririšus - nenutrauktų. Ko jam ta grandinė pridėjo nežinau, nes neteko bendrauti, bet elegancijos tai tikrai nepridėjo.
Laisvę mes kiekvienas įsivaizduojame skirtingai, priklausomai nuo to, kokioje visuomenėje mes gyvename.
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2021-06-22 10:23:52
Kalbėjimas už visus („mes“) kelia abejonių.
Vis tolstam nuo to, ko netekom. O jeigu: vis tolstam nuo to, ką turėjom?..
Silpniausias paskutinis posmas.
Vartotojas (-a): pavėjui
Sukurta: 2021-06-22 06:48:18
Pasigendu minties „stuburo“. Čia viskas taip „suvelta“, kalbama minties šuoliais. Kad ir pirmame posme, taip greitai nuo /satyrų/ pereinama prie /blizgučių/.Antro posmo paskutinės dvi eilutės, ypač paskutinė, atitolusi nuo antro posmo minties (manau, kad duoklė rimavimui). Kas yra /ta Laisvė/?