Po klajonių

Aš nuo ašarų girtas, svajokle,
Tartum žiedą laukų tave pamilau,
Tu ne mano, ne mano - tik duoklę
Atiduodu aš žemei ir dangui, ir tau.

Mano mintys kaip žiogas dar šoklios,
Čia jos bėga, čia šoka, matau,
O širdis, ta naktinė klajoklė,
Meldžias tyliai tik vėjui ir tau.

Bet ir vėjas ūžęs seniai jau nurimo,
Aš - kelionėj, o tu kažin kur?
Ir tragedijų tiek - tartum pasakų Grimų,
Jau seniai aš visas pamiršau.

Tik delčia danguje taip vienuoliškai rymo,
O ir aš tiek klajojęs seniai nurimau.
bitėžolė

2021-06-14 10:56:15

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): pavėjui

Sukurta: 2021-06-20 10:03:13

Pažinimo džiaugsmas ir skausmas greta.

Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė

Sukurta: 2021-06-20 09:40:33

Nuskaidrėjimo egzotika. Skaitant vaizdas keičia vaizdą. Vizualu.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2021-06-14 19:43:48

Puikus, širdį paliečiantis, sonetas.