Paleisk mano rankas.
Aš noriu išnykti, išeiti iš čia...
Atleisk man už mano klaidas.
Aš tik noriu pabėgti iš čia,
Nes netikiu tuo,
kuo tiki tu...
Kartais noriu kažko naujo,
Tarsi vėl įkvėpti išnaujo,
Tarp šitų sienų keturių,
Mano protas miršta,
Kaip miršta gėlės po krentančiu sniegu
Gal tau skaudu,
O man baisu...
Bet laikas tirpsta,
Kaip visi tie ištarti žodžiai,
Kurių dabar jau niekas negirdi.
Kartais noriu kažko naujo,
Tarsi vėl įkvėpti išnaujo
Tarp šitų sienų keturių,
Mano protas miršta,
Kaip miršta gėlės po krentančiu sniegu
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2006-12-16 16:55:57
Gerai, Aurimai.
Tik gal ne viską reikia neigti- juk ir klaidos dažnai yra vertingas dalykas. Per jas patirtis, žinojimas.
Ir, oj, kap būtų bjauru ir nesmagu būti protingu ir gyventi su protingais.
Aš nenorėčiau.
Būkime įvairūs ir gyvenkime tokioje įvairovėje...
Anonimas
Sukurta: 2006-12-16 15:48:14
na idomus darbas, biski kazko truskta, bet mintis patoko
sekmes
Vartotojas (-a): Pilvotukas
Sukurta: 2006-12-16 13:52:43
Ne visos gėlės po sniegu miršta.
Snieguolėms jis tik į naudą.