Poeto širdis

Santrauka:
(Poetui Vytautui Mačerniui
1921.06.05 – 1944.10.07)
„Žmogaus apnuoginta širdis“
Kokia jautri, kokia jautri!
Vagelėm skausmo išvagota.
Dievo arimas galbūt ji,
Poeto daliai dovanota.
 
Gimt poetu — nešt karštą žodį,
Nešt meilę, ją dalint žmonėm.
Ir savo krašto laukų grožį
Tarsi gėlėm papuošt dainom.
 
Iš kur tiek jausmo, išminties jaunystėj
Regėti vizijas kaip svajones,
Skęst trioletuose ir parašyti
Net kapų duobkasiui eiles!
 
Taip,
buvo vakaras, ne vien tik pilkas,
Žaibais kryžiavosi naktis,
Likimas staugė tarsi vilkas,
Kodėl skubėjo tąkart jis!
 
Žvaigždės nukrinta ir užgęsta,
Tokia, matyt, žvaigždžių lemtis.
Bet ji kita, lig šiol mums dega
„Žmogaus apnuoginta širdis“.
skroblas

2021-02-07 18:25:00

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2021-02-08 20:05:52

Poeto V. Mačernio kūrybinis palikimas rodo, kad per anksti užgeso pirmo ryškumo žvaigždė.

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2021-02-08 00:50:52

Nes tu sakei: “Per žemę mes praeinam
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty”.

Aš pažinau karalių tavyje  - posmas iš šio eilėraščio