Žiemos dangus ant mudviejų
Snieguotą smulkmę pleiskanoja
Ir aistros mūsų senatve ledėja.
Žinau, kad aš nesu geista tavoji mylimoji,
Todėl susisiaučiu rūbus it akliną kamieno žievę,
Kurios gruoblėtos tošies nenuglostysi – 
Nėr žvilgsny spindulio, kurs kraujy rastų sulą.
Seni laiškai it spaly lapų pluoštas.
Ten mūsų lūkesčiai neišsipildę dūla.
Tiek tų spalvų – tik juoda, balta, pilka,
Tiek tos žiemos – dangus kiek pleiskanoja.
Leisk dar priglust, leisk atitirpt, sušilti,
Atverki glėbį it vartus į Rojų.
Ir odos tošį aš pati numesiu – 
Žėruos it švintant plūsterėjęs kraujas.
Dangus nekris nei pleiskanom, nei kąsniais,
Tik rasis jėgos eit į dieną naują.
Ko? Eisiu liudyti, koks buvo būtas laikas,
Drugių plazdėjimas, alpus aistrų zenitas.
Liūdžiu šiek tiek, kad kelio nėr ten eiti,
Bet atminimai svaigūs juk mums liko?..