Priskaičiavo...

Ta mano atmintis – tikra klastūnė:
Ne viską man beleidžia prisiminti!
Tik parašyti žodžiai užsibūna –
Juos man rinkai, mokėjai ir dalinti...

Ir tą vienintelį, ranka rašytą,
Iš tų dienų dar tavo laišką saugau!
Tą žiemą snaigės, o ne žvaigždės krito,
Kai man sakei, jog prie tavęs užaugau.

Juk žinom, kiek jau metų priskaičiavo:
Ir kalendoriai, ir raiba gegutė...
Dabar, nors ir reti, skambučiai tavo –
Praskaidrina mintis ir mūsų būtį.
Eiliuotoja

2020-12-27 15:08:44

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2020-12-29 15:54:51

Prasminga.

Vartotojas (-a): baltoji varnelė

Sukurta: 2020-12-28 18:51:29

Jau taip viskas teisinga ir tvarkinga - daugiau tokių minčių

Vartotojas (-a): Karilė

Sukurta: 2020-12-27 17:38:17

Ak, kokie brangūs dabar skambučiai...Praskaidrina mintis ir mūsų būtį.
O jei, sakau, ir rašytiniai laiškai dar grįžtų...