Pasaulin, kaip kasmet, ateis Kalėdos šventos...
Gal tamsios bus, žymėtos lietumi.
Jeigu ir veltui žvelgsim vakare į dangų,
Betliejaus žvaigždę jausim širdimi.
 
Ne šaltas rūkas mums atneš vienatvės naštą
Ir Kūčių stalas rodysis skurdus.
Sudiržusi ranka nespaus rankutę mažą
Ir tik malda palaimins anūkus.
 
Už baltą staltiesę, už trapų kalėdaitį
Šviesesnė bus sužibusi Viltis.
Kad žmogui atsitiest, pažint bus laimę leista,
Nes gimė Kūdikėlis, gimė Jis.
 
Atmink, žmogau, nesi tu visagalis.
Ši Žemė gėriui ir laimei sukurta.
Gyventi meilėj, santarvėj juk galim,
Vienodai aušta kiekvienam diena.
 
Ateis Kalėdos, šventosios Kalėdos,
Palikim nuoskaudas visas praeityje.
Tegul viltis Naujaisiais Metais rėdos,
Sušilkime Betliejaus žvaigždėje.