Pilkas tėviškės grumstas –
      mano starto aikštelė,
Iš kurios startavau aš
      prieš tūkstančius metų,
Ir klajojau po erdvę
      be tako, be kelio,
Tarp žvaigždynų
      kažkur pasimetęs.
Nuo dievų
      netikros paramos
                                  nusisukęs,
Vienas grūmiaus
      už savąją būtį –
Daugel kartų
      skambėjo
              mano pergalės šūkis,
Daugel kartų
      pačiam teko žūti.
Ir sumintas buvau,
      ir aukštai vėl iškeltas,
Lydžiaus meilėje,
      pyktyje stingau,
Ir pakėliau pečiais
      ko negalima,
                      rodės,
                              pakelti,
Ir tapau žmogumi,
      su Dvasia nemirtinga..
Ir gebu,
       atsispyręs
                 į vyturio dainą
Pašokėti
      virš debesio balto,
Tik pamiršt negaliu
      kaip dejavo kadaise
Prie uolos
      Promėtėjas
                      prikaltas...