Kol užlieja...

Išsiderino laikas ir pojūčiai,
Ir tavieji laiškai jau išbluko...
Tik sapne vėl regiu: mudu stovim čia,
Kol užlieja tave pilkas rūkas...

Pabudau, nesulaukusi rytmečio Œ–
Sapnas keistas ir toks netikėtas:
Juk nelaukiau tavęs čia sugrįžtančio...
Ir tų žodžių, kadais nutylėtų...

Neprašiau, kad ilgiau dar pabūtumei
Maname atminties kambarėly...
Nesakiau, ko lig šiolei vis trūko man,
Kiek laiškų aš atidaviau vėjui...
Eiliuotoja

2020-11-23 19:28:45

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2020-11-24 17:29:26

Nors laiškai ir išbluko, tačiau atmintis išsaugojo praeitį.