Daug susikaupė žodžių, rašau
Surudijusiam lapkričiui laišką.
Ir sulenkusi dukart pusiau
Išeinu tyloje pasivaikščiot.

Kiek tų lapų, nespėja skaičiuot
Atsibudę šlavėjai ir vėjas.
Va dabar – jau tikrasis ruduo
Kada parkai ir akys tuštėja…

Kada, rodos, galėtum kalbėt,
Bet išeina tiktai patylėti.
Stovi medžiai nuogi, bet vis tiek
Jiems sapnuojasi žydinti liepa.

Ir dangus juk tas pats, nors šviesos
Tarp aušros ir nakties nepakanka.

Sulankstytą kišenėj nešuos
Savo laišką, sušildantį ranką...