Aš turiu daug kam padėkoti už tai, kad retsykiais verkiu,
Kad mano jausmas buvo toks  keistai trapus ir negalėjau,
Nemokėjau ir nesupratau, kad visko reikia daug daugiau.
Kad juk ir aš esu kažko verta, bet man atrodė, kad ta –  kita
Žymiai vertesnė už mane. Daugkart gyvenime kitiems
Užleidau vietą, galvodama, jog šitaip bus geriau, daugk
Kartų galėjau užsidėt nuometą, bet mielo širdžiai nesutikau.
Ir laukiau, laukiau ir ilgėjausi ir taip svajonėse mylėjau,
Bet  tuščios liko mano saujos, kažkas pro šalį vėl praėjo.
Aš turiu daug kam padėkoti už tai, kad retsykiais juokiuosi,
Kad negaliu sau suplanuoti tai, ko niekada nebus ir neatjos
Tas raitelis ant balto žirgo, kurio pentinai auksu žvilga.
Kaip  susitaikyt su mintim, jei elgeta pabelstų į duris ir paprašytų
Duonos druskos, jei paprašytų meilės ir dubenio vandens.
Ar išdidi širdis iš aukštybių savo nusileis, nuplaus, apšluostys
Iškankintą kūną, išteps kvapniais aliejais ir pasodins už stalo.
Pažvelgs į priešais esančias akis ir tik dabar supras, kad jis,
Tiek daug ieškojęs ir kentėjęs, praradęs viltį ir nusidėjęs,
Bus  mano atpirkimo dalininkas ir teisėjas, bus globėjas.
Bus žmogus, ilgai svajotas ir ieškotas, daug kartų apraudotas,
Bus mano princas iš tamsybių pinklių išvadavęs mano ir savo sielas.
Jeigu taip nutiktų, neskubėk užvert duris, nes tai gali būti geroji lemtis.