Sakau, gal
karšto šokolado puodelį
su rozmarinu?

Kol trumpažiūris spalis
dangstosi pilku lopiniu
žvarbus vakaras
kėsinasi į stingdantį maudulį.

Jaukumo dėlei,
gal spragsinčią
vaško žvakę uždegti?

Kol mažoro pilnatis
pildysis saldžiais gurkšneliais,
išminties knygose
glūdintys lobiai,
nutildys dienos pliurpalynę.
o įžangų žavesį keis painūs tekstai,
išrišimo laukiantys finale.

Mintimis klausiu:
– gal karšto šokolado?
– žvakės – jaukumui?
Esi kiekvienoje minčių ląstelėje,
taip arti... arti...
karštas šokoladas su rozmarinu...