Leidžias saulė vakarė į jūrą,
Rausta bangos ir dūžta purslai,
Tiktai akys su nerimu žiūri,
Gal jos laukia nakties slibinai.
 
Gal jos laukia ir, rytui atėjus,
Nepaleis žadint žemę darbams.
Nenušvisti baltiems debesėliams,
Aksominiams dangaus pakraščiams.
 
Ne,
Neskriaus jūros vandenys gilūs,
Tik nupraus, po naktelės paleis,
Kad į dangų bekraštį pakilus,
Mus globotų šiltais spinduliais.
 
Palydėsiu ir ilgai dėkosiu
Už pasaulį, kuriam gyvenu
Jo Kūrėjui, mūs Tėvui Aukščiausiam,
Už gyvybės liepsnelę žmonių.
 
Turim nuostabią Žemę ir jūrą,
Saulės kelią, daugybę žvaigždžių.
Kaip gerai, kad šioj laiko saujelėj
Jas matau ir kol kas gyvenu.