Pajautei vasaros alsavimą:
griaustiniai, žaibai, audros –
gyvosios gamtos dejavimas
aidėjo tolimomis bangomis.

Vėl lieki tyloje, ramybėje
lemties apibrėžtame laike –
sielos virpėjimas tavo esybė 
argi likai daugelio nesuprasta?

Deja, nepakeisi savo minčių gijos –
ne upelis, užtvenktas akmens,
nepriklausai nuo žalios lapijos
ar nuspalvinto metų laiko – rudens.

Žmogus ne medis, ne šaltinis,
ne jūroje vėjo genamas vanduo,
sielos – dvasinio pasaulio parankinis
ir susiliejančių jausmų piemuo...

2020 m.