Nesinori palikti Žemės Pragaro

Kai atsiduri prie vartų,
už kurių prasideda bėgiai
ir pervažos prižiūrėtojas
ruošiasi „šlakbaumą“ pakelti, –
supranti – nenori palikti
šio Žemės Pragaro,
nes juk taip gera gyventi.
Gera pasijusti maža dulkele
beribiame Visatos vandenyne.
Gera suvokti, suprasti –
Tavo kelią Kažkas žino...
Sugrįžus nuo „pervažos“,
daug kas kitaip atrodo:
viską visiems atleidi
ir nebereikia aukso geltono.
Nori apkabinti medį jauną ir seną,
nori pabučiuoti bitę, nešančią medų,
išgirsti nori mažo upelio čiurlenimą
ir Dievo nebeklausti: „Kiek liko gyvenimo?..“


Žiemgalos Bitė
2020 rugsėjis
Raktažolė51

2020-09-02 15:37:41

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2020-09-04 21:27:15

Prasmingos mintys, vaizdinga minčių raiška.
Patekus prie "pervažos" ne visada pavyksta suvokti ir spėti paklausti savęs: "Ką aš čia veikiu?" 
Tačiau grįžus nuo "pervažos" paprastai vyksta vertybių perkainojimas, tačiau kai kurių tiktai iki... sekančio karto. Dulkės turi savybę nusėsti ant daiktų, kas mažai juda t. t. ir ant atminties.
Jeigu žmonijos istorijoje kai ko nebūtų užklojusi Didžioji Užmarštis, tai dabar manau būtų daug kas kitaip. 

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2020-09-03 20:26:34

Mes visuomet sugrįžtame, puikios eilės