Svaigus ir ilgas liūdesys
Nuo rudeninio žemės slėgio,
Lyg paukštis išlėkė mintis
Iš jo nostalgiškojo glėbio.
 
Jau keistis ruošiasi laikai
Ir nenuspėjama sekundė,
Jau ištiesė tinklus vorai
Ir tu į juos gali papulti.
 
Rūkuos paskendusi šviesa,
Lyg blyškiai deganti spingsulė,
Mintis paklydusi viena
Ant rudenio arimų guli.
 
Ją skalbs ir lietūs, ir purvai,
Pavargusi ilgai miegos,
Atskris vėl kregždės ir gandrai
Ir ji su paukščiais vėl skrajos.
 
Pradings ir liūdesys, ir blogas laikas,
Ir rūko uždanga nukris,
O širdyje lakstys mažytis vaikas,
Jis mūsų žodžius ir mintis ganys.