Sustosiu aš prie ąžuolo galiūno,
Tegul sutiks kaip draugą jis mane.
Juk ne dažnai gyvenime taip būna —
Išgirsti aidą medžio širdyje.
 
Išgirsti aidą, šimtmečiais sugrįžti,
Kada senoliai vaikščiojo žeme
Išdidūs, kupini jėgos ir ryžto
Nuo priešų gint, palikt vaikaičiams ją.
 
Juk buvo vasara karšta, o tu vis žalias,
Kad taip ir man giliai šaknis įleisti,
Jog kas bebūtų, nepritrūkčiau savy galios
Tėvynei dirbt, jai meilės žodį skleisti.
 
..............................................
Sustosiu aš prie ąžuolo galiūno,
Ranka paliesiu seną, šiurkščią žievę.
Tegul ja atmintis į širdį srūva...
Išsaugok Lietuvą per amžius, Dieve!