Be kaltės kalti, lig mirties apleisti,
Kaip ištvert visą skausmą lyg jūrą,
Surakinta dvasia ir vilties nebėra,
Rodos  degina sielą ir kūną.
 
Netiesa kaip tiesa, šimtametė byla,
Viens kitiems mes sprendžiam likimą,
Kažkas ranką išties ir ištrauks iš duobės,
O kažkas pastūmės už kapšelį auksinių.
 
 Šiandien daug nuteistų, be kaltės pasmerktų,
Mūsų nuodėmės vaikšto tarp mūsų,
Jas atpirkti visas mums reikės daug širdžių,
Verkia dangūs ir aidi vėl mūšiai.
 
O lauktoji Tiesa, išsvajota, brangi,
Tu išlaisvini sielą ir kūną,
Nuo jos bėga  mirtis ir pasklinda šviesa,
Atsidaro langai, visos durys.
 
Laisvės vėjas svaigus panaikina kerus,
Kuriais kartais lengvai patikėjom,
Kad nemokam kovot, kad nemokam mylėt,
Kad nemokam gyvent, kaip norėjom.
 
Tik sudaužę visas nevilties grandines,
Drąsiai ženksim pirmyn kaip kūrėjai,
Bus paklusnūs laikai ir visa visata,
Bus palaiminti tie, kas nemirti turėjo.