Keliai ir klystkeliai

Santrauka:
2020.08.15 prasmingo dienoraščio įrašo „Mano atvejis“ pėdsakais.
Apie savo vaikus neturiu, ką pasakyti, kadangi kol vidurinę mokyklą baigė, problemų neturėjau ir net nepastebėjau, kaip baigė mokyklą. Stebėdama kitų vaikus pastebėjau kad, jeigu vaikas nebus linkęs į mokslus, tai nepadės jokia auklėjimo priemonė.
Apie mokytojus galima pasakyti, kad vieniems šis darbas – tiktai lengviau gaunamas duonos kąsnis, o kiti dirba su meile.
Buvo egzaminas ir egzamino darbus nuvežė į Švietimo skyrių. To dalyko mokytoja sužinojusi, kad vienam abiturientui darbą įvertino 8 balais, nudūmė pas komisijos narius ir išrėžė: „Jūs tiek žinokit, kiek šis mokinys, tai bus labai gerai“. Deja, tokių mokytojų mažai.
Pereisiu prie savęs, kadangi kur kas paprasčiau pavaikščioti savo klystkeliais ir pažvelgti į klaidų priežastis, nes geriau matyti.
Mane visi laikė gerietė. Galbūt tokia ir buvau.
Dar prieš mokyklą mama mane išmokė skaityti ir skaičiuoti. Dėl laiko stokos ir savo nuomonės apie mus jai neateidavo į galvą mus kontroliuoti dėl mokslų ar mes paruošę pamokas ar ne, o mums nešaudavo į galvą gudrauti, nes mamos buvo įteigta mums į galvas, kad sau mokomės, o ne kam nors kitam. Vasaros atostogų metu visi 3 dirbdavome pagal išgales. Sužinojome fizinio darbo skonį, kuris atstojo aiškinimą, kad reikia ne tik baigti mokyklą, bet ir specialybę įsigyti. Be to dirbant, vasaros metu nėra laiko ieškoti nuotykių ir įtartinų draugų. Darbas pats geriausias mokytojas vaikams.
Vaikai yra visur vienodi. Patys ramiausi ir drausmingiausi mokiniai bus ramūs tik tol, kol ramu, bet užtenka pūstelėti vėjeliui ir... ramybė sudrumsta.
Kartą vakare, baigiantis mokslo metams, su keliomis klasiokėmis maklinėjome mokyklos teritorijoje ir užėjome nedidelį plotelį, aptvertą spygliuota viela botanikos pamokoms, prisodintų augalėlių ir viename krašte rabarbarų. Visos užsimanė pasmaguriauti, bet bijo lįsti. Na, dėl kompanijos pasiaukojau, nors aš rabarbarų net kvapo nepakenčiu. Prilaužiusi, padaviau merginoms ir staiga pamatom atbėga sargas šaudamas, ką mes darome. Visos pasipustė padus it į krūmus. Dar gerai, kad draugė liko ir padėjo išlįsti, praskleidusi ir palaikiusi vielas. Tada ir mes pasipustėme padus ir gaudyk vėją laukuose.
Turėjau polinkį į beprasmes avantiūras. Tačiau blogo niekam nepadariau ir niekam nelinkėjau,
 Prisijungiu prie Poetos palinkėjimo.
Tad, DIEVE, saugok mus ir mūsų vaikus!
nei_sis_nei_tas

2020-08-20 21:22:40

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): delioren

Sukurta: 2020-10-09 16:36:59

Patiko. Ko tik nebūta...
Buvo kriaušių, braškių paieškos - kitam sode skanesnės gi:)

Vartotojas (-a): Violeta-Ferdinan

Sukurta: 2020-09-25 18:36:11

Nuośirdu. Patiko

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2020-08-23 07:26:29

Jei supranti, kad pasielgei ar padarei blogai, tai jau gerai.  Blogis dažnai būna toks rafinuotas, toks atrodo nekaltas, kad kartais mes į  jį nekreipiame dėmesio, net palaikome jį gėriu, o jis jau žiūrėk  ima pančioti rankas, kojas, sąžinę ir pagaliau užmigdo budrumą ir pavergia sielą.

Vartotojas (-a): KitaJūra

Sukurta: 2020-08-21 15:54:19

Dieve, saugok... mes tik žmonės... ačiū už pėdsakus