Lyg vaikas

O atmintie, nebelski taip giliai,
nekalk snapu tarsi genys į medį,
juk ten sugrįžus jau neberandu,
obels senos, išbarsčiusios vaisius ant kelio.
Rūgščių serbentų nelyg kraujas raudonų,
kai uogų kekės sviro iki žemės.
Juk ten sugrįžus jau nebematau
savęs mažos, visų, ko netekau.
Vėl rūko pilkus debesis praskleist bandau,
išvysti rožinę močiutės dovanotąją suknelę,
jos taip norėjau, pažadą daviau, kai jos nebus,
ant kapo pasodinti atminties gėlelę.
Tuomet turbūt mirties aš dar nesupratau
ir nežinojau kad suplyšta laikas,
palikdamas gilius plyšius, kuriuos užpildo
atmintis gyva, pravirkdama lyg vaikas.

2019.01.18.
Audronaša

2020-08-11 11:08:12

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2020-08-12 14:15:38

Labai mielos eilės, kurios neleidžia likti abejingiems.
Nostalgiški prisiminimai, kurie vėl ir vel lenda, lyg yla iš maišo.
Tarsi, tolstantis laivas nuo kranto, praeities įvykiai, kurie kadaise atrodė kaip neužmirštami, nepakartojami ir vieninteliai, dabar tolsta gyvenime ir atminty.