Matau tave baltuos žieduos,
Kada vakarė saulė leidžias,
O marių raustantis vanduo
Jos spinduliais auksiniais žaidžia.
 
Tada žvejams tarsi skara,
Viena ant kranto grįžti moji,
Prašai, kad dūžtanti banga
Nurimtų čia, prie tavo kojų.
 
Ar tu verki, kaip paikas vėjas
Tau lanksto rudenį šakas
Ir byra sūnūs – obuolėliai
Į marių bėgančias bangas?
 
Daug obelų matyti teko
Vešliuose soduos, prie kelių.
Tik čia, kur marių vilnys plakas,
Tokią vienintelę regiu.
 
Žydėk baltai, pabūk žuvėdra,
Kai paukščiams skristi bus baugu.
Tu, tarp šakų paslėpus gėlą,
Nušviski ilgesiu švelniu.