Palikau savo rūpesčių naštą,
Tai dabar lyg ir trūksta kažko.
Tarsi dar per anksti, gal reikėjo dar nešti
Iki galo, iki pat ribos...
Nes, kasžin, kai nurims šėlę audros,
Kada bangos prie kranto priglus,
Ar tyla nepradės klaikiai staugti
Nevilties ir vienatvės balsu.
Ar nebus, kad troškimai atgiję,
Tarsi replėmis širdį suspaus?
... Taip gerai juk. kad kartais palyja,
Kad gali liūtyje nusipraust....
Ir nors jėgos silpnėja ir mąžta,
Artimesnė už tylą audra.
Susirasiu vėl savąją naštą –
Kas gi neš ją toliau, jei ne aš...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Grėjus
Sukurta: 2020-08-14 21:48:17
Baik. Seniok. Visks gi yr geraij :;} As irgi biski jau senioks. I ka. Gyvenims juk grazus. as gyvenu tikejimu, kad viskas bus... Sekmes. Eilius grazus.
Vartotojas (-a): Lijo
Sukurta: 2020-08-11 10:47:20
Sukėlė įdomių mintis iš gelmių. Patiko
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-08-09 12:50:17
Tikroviška dalis jausmų pasaulio.
Ne visada, numetus įprastą rūpesčių naštą, ateina palengvėjimas. Dažnai gyvenime tenka spręsti dilemą.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2020-08-08 15:36:35
Rūpesčių našta begalinė kaip ir mūsų mintys...
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2020-08-08 11:35:39
Labai taiklu, tiesiai į dešimtuką -
"kas gi neš ją toliau..."