(Atsiliepiant į vis didesnį Europos savasties praradimą)
 
Juk kažkada ir aš buvau Paryžiuj,
Prie Eifelio gražuolio pastovėjau.
Pakilt aukščiau tą kartą nesiryžau,
Nes frankų, frankų per mažai turėjau.
 
Sukaustyta krantais tekėjo Sena,
Plaukė laivai pilni linksmų žmonių.
O man tai kas, ėjau pakrante vienas,
Save įtikinėdamas — gražu!
 
„Notre—Dame de Paris“ atvertos durys,
Garsiausia katedra visoj Europoj,
Kiekvieną, kas į ją įeis, ilgai laikys užbūrus.
Meldžiaus ir aš kraštelyje priklupęs.
 
Gal būčiau buvęs dar ilgiau, tik moteris,
Tamsi, lyg iš nakties atėjus,
Kažką tylėdama parodė į duris.
Be žodžių supratau, ką pasakyt norėjo.
 
Vėliau, bičiulis Žanas patarė:
— Čia Prancūzijos neieškok, ji daug toliau...
Už šimto, kito kilometrų, kur dar Hugo dvasia gyva,
Kur noksta vynuogės ir vynas rūsiuose,
Kur šokt ir linksmintis tikrai kiekvienas moka.
 
............................................................
O kaip dabar?
Ar pakraštėliuose dar liko Prancūzijos,
Kurią mylėjome iš knygų ir skambių dainų?
Galbūt ir ten, kas buvo D‘Artanjanas jau nežino.
Napoleonas Afrikai taipogi nesvarbu...