Akistata...


Kur tu nubėgai – gyvenime,
kodėl tavęs nematau –
kasdieną jaučiu savo alsavime:
gal kažką ne taip dariau?

Rytas ar vakaras vienodai skamba
kaip varpo dūžiai šalia, netolies,
kas man išties dar stiprią ranką,
o suvargusį kūną savo žvilgsniu palies.

Žingsniai jautriai lėtėja, silpsta,
nors jiems siekiamybės jau nėra –
kartu su esybe ir siela pamažu rimsta,
gaila – savastis nutolstanti daina.

Prisiminimų blyksnius bandai išsaugot
tarsi rasos lašus vasaros saulės kaitroje,
jie kitokie – virte miražu – telieka pamot
ir viską užverti bejausmėje širdyje?

2020 m.
Rena

2020-07-30 16:20:05

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2020-08-01 11:41:03

Realybę priimkim tokią, kokia ji yra, lėtėdami artėjame prie finišo, kad gautume savo pergalių ir praradimų vainiką

Vartotojas (-a): Raktažolė51

Sukurta: 2020-08-01 09:25:45

"Rytas ir vakaras vienodai skamba
kaip varpo dūžiai..."

man šosi eilutės patiko, net labai. Kai pagalvoji: "bam - ryte, bam ir vakare"- niekas nesikeičia: jei liūdna ryte, bus liūdna ir vakare. Ačiū.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2020-07-31 18:54:47

Nelinksma realybė skamba eilėse minorine gaida. 
Neguodžia net tai, kad visų laukia tokia dalia.