***

Santrauka:
su vardadieniu, mielosios!
Kvepia liepų medus, šviežia duona,
Tik gandrai po ražienas basi...
Atlaidai, atlaidai – švenčia Onos!
Po vyšnynus džiugus klegesys:
Lenktyniauja sparnuočiai ir žmonės –
Tamsios uogos svarina šakas,
Tas sunokusių vyšnių raudonis...
Kas gi jam atsispirtų? Kas?

Atgaivina, nurausvina lūpas,
Net veja jau raudonai žalia.
Šiandien Oninės! Ko gi tu klūpai?
Neberink, atsisėski šalia,
Pasidžiaukim, kad dar susitinkam,
Valgom duoną ir kvepia medus...
Kas pabiro, jau nebesurinksim –
Kitą liepą vėl Oninės bus.
baltoji varnelė

2020-07-26 06:40:05

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2020-07-28 20:56:04

tikras himnas Oninėms

Vartotojas (-a): delioren

Sukurta: 2020-07-28 09:35:49

Šventiškas, džiugus labai. Gražiai sueiliuota.

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2020-07-27 16:27:16

Labai gražios eilės. Tegu džiaugiasi Onos.  :)

Kas gi jam atsispirtų? Kas? - Ar gi jam atsispirtų dar kas?
 

Vartotojas (-a): Raktažolė51

Sukurta: 2020-07-27 15:37:23

šviesus eilėraštis. Ačiū.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2020-07-27 14:58:31

Prasmingas ir nuotaikingas kūrinys.
Iki Oninių sunokdavo vyšnios, jau ir obuoliuką vieną kitą sutriaukšti, būdavo nupjaunami rugiai. Ne veltai buvo sakoma, kad Šv. Ona yra duonos ir visų vasaros gėrybių ponia.