Obels prašymas

Vėjau, paliesk mano žiedus
Ir išnešiok jų baltumą,
Kad į kitą sodą jis nuskristų,
Kad atsigultų į pievų „rūmus“.
Tegu nebus tai liūdesys
Praėjusių dienų, pavasarių,
Tegu baltumas tas atvers duris
Į Laimę, Meilę, į Gyvenimą.
Vėjau, paliesk mano šaką –
Ji jau nusviro nuo sunkumo;
Savo vaisių jau nepakeliu –
Man reikia žmogaus rankų artumo.
Visi kažkur pradingo, paliko sodą –
Mano vaisių niekas nesurenka,
Bet trumpais vidurnakčiais atrodo –
Susirinks visi iš „tų amerikų“...
Vėjau, paliesk mano baltą šaką,
Nupurtyk ilgesį, sniegu pavirtusį.
Klausausi – tolimos žvaigždės šneka –
Apie Gyvenimą erdvėje ištirpusį...
Vėjau, nepamiršk užsukt į sodą
Vienų viena jame likau:
Kitas obelis pikta ranka iškirto –
Ištikima likau aš tau...

Žiemgalos Bitė
2020 liepa
Raktažolė51

2020-07-23 14:35:05

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2020-07-24 15:58:40

Graudus obels prašymas, dar graudesnė tikrovė.