Pora cukraus šaukštelių arbaton
Neatrodė, kad būtų mažai.                    
Jis ištirpo. Ant krašto puodelio
Liko lūpų raudoni dažai.
 
Saldus kvapas per naktį lydėjo
Ligi pat vėlyvų paryčių,                            
Iki vėl ji į barą atėjo
Su gėlėta skraiste ant pečių.
 
Vėl prisėdau šalia pakerėtas
Jos čigoniško gymio akių.
Nuo tada nerandu aš sau vietos, –
Ir kasdieną į barą lekiu.                                
 
O ji mirksi blakstienom lyg, rodos,
Mano kūną kas smeigtų dygliais.                           
Tik į taborą, kur vyšnių sodas,
Aš žinau nieks manęs neįleis.