Nebeskrenda žodžiai, keliauja žeme
Ir pėdsakus savo palieka,
Ir tu su manim paskui juos dar eiva,
Žiūrėk, kaip jie tyliai užmiega.

Kai leidžiasi saulė, kai minga drugiai,
Kai visa šioj žemėj nutyla,
Tik paukščiams, žinau, kažkas negerai –
Jie plėšo giesmėm savo tylą.

Gamta kaip žmogus, argi nematai –
Dejuoja ir džiaugias, ir verkia,
Tik ko tu, žmogau, susigūžęs kaltai
Prie saulės, prie motinos vartų?