Dieviškas pyktis

            Liūdnas mano miestas, jame žmogus sieks tik mokslo. Ir ne linksmo kurorto karuselės, popkornai, ledai ir riedučiai čia žmogų vilioja. Vilniaus miesto žmogus supranta apie dovaną turtingą. Ji vadinasi liūdesys. Kai yra liūdesys, žmogus išsaugo kilnią širdį. Tame liūdname mieste nemokėjau tik pykti. Širdis trokšta tik išsaugot pasiektą Dievo meilės jūros lašą. Kai pažįstam liūdesį, meldžiam jo dar ir dar.
            Kadangi liūdnam  mieste gyvenu, esu linkusi nesipuikuoti. Nors ir mano vardas skamba nepaprastai elegantiškai ir tuo pačiu švelniai, džiaugiuosi tik tuo, kad myliu pažinimą. Išties, kiekvienas vardas slepia mistinį savo atsiradimą. Tačiau, kad ir kaip tai kartais žavi, aš norėčiau vadintis Meile.
Kiparisų šakelių krepšelis mano kambario lentynoje atrodo moderniai. Rodos, mano užmigusiam mąstymui reikia pakeisti savo nereikšmingą buvimą nauja skambančia melodija. Kiparisų šakelės ne taip paprastai ir tvarkingai sudėjusios savo stiebus kaip matijolos ir lelijos, besiglaudžiančios viena šalia kitos. Kiparisų purūs pušiniai stiebai šoka krepšelyje. Įdomu tai, jog šakelės nesibučiuoja. Jos tarsi kalbasi, neprisileisdamos savo intelektualia išvaizda šalia viena kitos pernelyg arti. Šio grubaus pavidalo šakelės gal ir yra draugės. Būdamos intlektualiai išsilavinusios, beaugdamos turtingų žmonių kiemuose, jos neleidžia sau subliūkšti pernelyg dideliu pykčiu. Gražiausia kas šiam pasauly yra – tai gėrio buvimas. Gėlė yra paties didžiausio gėrio augalas. Labiau pamąsčius apie kiparisą, susiduriama su pykčiu. Dievo meilė yra saldi kaip nektaras ir pyktis nepanašus į žmogaus karštą ugninį jausmą. Gal visai sutikčiau, kad kipariso šakelės pyksta taip tyliai, kad net niekas nejaučia, nesupranta. Išties, aš labai vengiu žvelgti aklai į šį rankų išpuoselėtą šakelių kompoziciją. Būdama tik smilga, stengiuos, kad niekur neįsipintų, niekam nenusilenktų, ir tik nematoma grakšti lengvai svyruotų ir visada į saulę žiūrėtų mano žolinga prigimtis. Aš žinau kipariso kerus. Jais galiu nueiti į dievišką pyktį. Jei draugas toks kaip dieviškas pyktis pasibelstų į mano aukštas mintis, gal ir nepakenktų mano ištaigingumui jo nekaltumas. Žvelgdama į kiparisus pradėjau įsivaizduoti jog esu jų dekoracijos elementas. Ir įsipynė mano akių žvilgsnis į kiparisų skleidžiamą energiją. Nejučia akyse suspindo,  tarsi žvaigždės dieviškas pyktis.
            Iki tos nematytos grožio akimirkos, aš, būdama bejausmė moksliukė, mokiausi gerumo ir grožio iš gėlių. Nuostabiausia tai, ką išmokau yra nuolankumas. Man jo taip trūksta, kuomet rodosi, jog viską suprantu ir viską suprasdama užgulu žmogų savo dideliu informacijos srautu. Kai kurie žmonės tiesiog labai šiurkščiai nuo savęs stumia tą norintį daug daug papasakoti apie pažintą mylimą dalyką. Meilė yra toks karštas jausmas, kad net dėl jo patiriama didelė kančia. Bet meilė gali būti ir kančioje. Suvokiu tai, tikėdama, jog yra amžinybė. Mano vazonėliuose gėlė yra ta šypsena, kuri niekada nebūna tamsi, turinti egoizmo grožio. Gėlės šviesa nemeluoja apie slepiamus dantis. Jų viduje esti tik saldus žemiškumas, nuo žmogaus nesusitepantis. Egoistės klausia, mandrai krypuoja, sukinėja žiedą, todėl nusprendžiau draugauti tik su šviesiom šio pasaulio puošmenom. Šviesa dažnai sužėri mano sakinio karoliuose. Ji nuskaistina karolio amžumą matijolos skoniu - gražbyliauti. Ne vien tik apie save mąstau bet ir skleidžiuosi puriais žiedeliais pastebėdama kito pasaulį.
            Kartą mano kilnus intelektas iškėlė galvą taip aukštai į dangų, kad net ėmė pupsėti ašaros į delnus pamažu virsdamos liūtim, norint apverkti pasaulio vergiškumą. Rodos, kiekvienas žmogus yra vergas kažkuriąja prasme. Dažnai sutinku savo pažįstamą, kurios akyse galima išskaityti baimę to, ką kitas gali pamatyti jos negarbingam elgesyje. Kito Dievo skambesys itin ryškus kiekvieno žmogaus akyse. Tai ypač matyti, kuomet suspindi tos akys kaip pamiršusios gyvenimo tikrąjį vaiskumą. Apgaulingas tas įdomumo vedinas jausmas. Visa ko žmogui reikia – tai išmintis. Nuo mažumės man niekada nekilo problemos dėl savo esybės klausimo. Muzikalumo bruožas – mano veido patysusi forma, sako man tai, kad esu Dievo talkininkas – mažoji deivė, sutverta būti didžiųjų dievų kalbos mokytoja. Patysusio veido žmonės negali daug mąstyti, nes jų mąstymas niekada nepakeičia didžiosios logiškiausios tiesos, taip kaip pakeisti gali matematiško ovalaus veido žmogus. Taigi dėl tos priežasties, kad esu muziką nešanti  į šį pasaulį, negaliu prarasti savo kilnumo ir todėl trokštu vadintis Meile. Taip toli nuo gyvulio prigimties, po gluosniu svyruonėliu saugiai padėta, raudona širdis virsta medžio dukra. Juk aš taip siekiau savo terpėj užaugti, kad galėčiau palinkti į tuos malonumus kurių taip trokštu. Kemsynuose, žalioj užuovejoj smilga jaučiasi visai nenuskriausta. Ji mokėsi visą gyvenimą ne širdim jausti, o  kaip kasdieną reikšmingai būnant ant žemės savo  mąstymu sielą pamaitinti. Dieviškam pyktyje mano širdis mylinti pajunta dialogą su žmonėmis. Mylėti taip paprasta. O kuomet dieviškai supyksti atsiranda prieštaringa mintis papuošta mažyte arogancija. Dialogo nebūtų jei žmogus neturėtų tolerancijos. Dialogas yra grožis, kuriuo gėrėtųsi mylintis Dievas. Koks yra grožis, kada dalinamės savo minkštu gerumu, kaip pagalvėle pailsinti mintims nuo niekalų.
Laimėsspalvųglėbys

2020-06-10 22:19:13

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...