Norėjau atsiremt į paukštį.
Jis nuskrido.
Norėjau atsiremt į rasą.
Ji nukrito.
Norėjau atsiremt į Dangų.
Jis apniuko
ir pasiuntė žaibus.
Atsirėmiau į Žemę.
Kantriai mane saugo
savo šventą dulkę.
Akmeniu prispaudžia,
nedraugingam vėjui pučiant.
Atsirėmiau į Žemę,
kad ir ją apsaugočiau,
amžinumo ratą sukančią.
Mudvi vienos sielos
skausmo sesės.
Vienutėlės sklaidom
negandom pakibusias
juodas tirštas ūkanas.
2020
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-06-13 18:21:40
Puikus kūrinys su potekste.