Pasipustė padus ir nurūko
Tarsi kiškis laukais greitas laikas,
Išbučiuoti pavasariu lūpas
Jis suspėjo – vėjavaikis paikas.
 
Ant šakos skečias pumpuras žalias                            
Baltažiedės girliandos sodely,
O krūtinėj, kairėj kažkas gelia,
Tuksi, spurda, pabėgti negali.
 
Pilki debesys išberia lietų,
Saulė žemėn vis spindulius meta.
Mūsų širdys, vis ieškančios vietos,                                
Uždarytos krūtinių narveliuos.
 
Ak, kad širdys iššokti galėtų   
Ir pajusti pavasario lietų.