Diena brėkšta, o žvakelės dega,
Tik dabar ryškiau ir dar skaisčiau.
Dairos obelėlė po nakties nustebus —
Ligi šiol viena aš čia šviečiau.
 
Šypteli kaštonas ir kaimynę guodžia —
Tai gi aš talkon tau atskubėjau.
Tavo nuometėlį, tokį lengvą, puošnų,
Ruošiasi nudrengt lietus ir vėjas.
 
Ką ir besakyti — nuostabi pora
Bėgant gegužei miške pražydo:
Tarsi pasiklydus nuotaka jauna,
Šalia jos  — šaunus kaštonas, vyras.
 
Gera prie jų man ilgiau sustoti,
Tegul džiaugiasi širdis ir akys.
Kam gi grožio dar kitur ieškoti,
Kada žiebiasi kaštonų žvakės.