Kada klastinga laiko upė tėkmę pažabos,
ir ji sustos ramiam užuteky, o debesys
nuskęs jos veidrodžio stikluos,
į tolius vėjas jų negins, nes bus kažkur
sparnus padėjęs.
Jau smėlio laikrodžiai smiltelių neskaičiuos,
jos visos subyrėję, tuomet savęs turbūt
jau nebeklausi kas toliau, nes tavo mintys
per toli jau bus išėję. Gal tik viena –
greičiau pašauk mane, kūrėjau.
Į savo šildančias rankas paimki mano delnus
ir veskis į nežinomas erdves, kur tavo
avys, tavo lankos. Kur tyliai šnabžda vėjas palankus,
kur tavo meilė liejas per kraštus,
pilnatvė kur aplanko...

2018.08.23.