Širdyje jauti ilgesį švelnių žodžių,
jie pasislėpė praeities sutemose,
laukei sugrįžtant paukščių iš tolumų –
viltis ir džiaugsmas jų sparnuose.

Tikėjai – parneš lopinėlį giedro dangaus
ir saulės blyksnį, rytmečio giesmės,
bundančios gamtos žvilgsnį sugausi –
ar šis jausmas prie tavęs priartės?        

Taip, saulė šypsodamasi ritas dangumi,
pagaliau  apglosto spinduliu švelniu,
jausmų šaltinis pavirto biria smiltimi,
savo laiką matuoji lėtėjančiu žingsniu.

Tolimi aidai nardo bangoj tylioje –
per toli nutolai – jų negirdi, nematai –
abejingai klaidžioji žemiškoj migloje –
tarsi plaukiant lydėtų neryškūs krantai.

2020 m.