Duoki, drauge, man vandenio gryno,
Mes išdeginom žolę ir tylą.
Mes išbaidėm paukščius iš nendryno,
Mūsų kelias į dvi puses skyla.
 
Mūsų kaukės iš nedegto molio,
Net teatras po gaisro atgijo...
Mūsų žingsniai paklydo, nutolo,
Jau negirdime mes vienas kito.
 
Mūsų žodžiai – žonglieriai ant lyno
Kažkas verkia, kažkas šaukia: „Bravo!“
Bet, deja, tiktai Viešpats težino,
Kur šis cirkas dabar iškeliavo.
 
 Ten pajacas vaidina pajacą,                                             
Galvą įkiša liūtui į žiotis.
Tik ne kraujas, o vynas ten laša,
Ir žiūrovai net ima rikiuotis.
 
Nusilenkim. Uždarome sceną.
Į eilėraščio vygę įsupę...
Parašysiu traktatą ne vieną,
Išsikauksiu lyg vilkė į upę.