Tuštuma

Ruduo išbarstė šilumą, žalius lapus,
Ką vasarėlė mėnesiais sutaupė.
Dangus – paniuręs, piktas ir rupus –
Atrodo pyktį dešimt metų kaupė.

Aplik taip tuščia, paslaptingai tylu,
Nėra nei lapų, nei žiedai nežydi.
Ir aš svajonėmis grimztu į dangų gilų,
O man aplink vis pavydi.

Nuliūdę medžiai tartum išsigando
Ateinančių speigų, žiemos gudrybių.
Stuksena gruodis niūriai į palangę,
Gailėdamas mūs surinktų rudens gėrybių.

Seniai pabodo purvas, pilkuma,
Ir žmonės gatvėse kažko paniurę.
Gal slegia širdį jų ruduo, gal tuštuma?
O gal tiesiog vartai dangaus prakiurę?

Ir vėl per gruodį aš brendu,
Dairaus, gal saulę pamatysiu.
Bet tik mėnulį danguje aš surandu,
Jam ir mintis savąsias išsakysiu...
Irma

2006-12-12 01:24:25

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): mundus

Sukurta: 2006-12-12 11:30:20

mėnuliui...

Vartotojas (-a): Cherry

Sukurta: 2006-12-12 06:52:41

Gerai peteikta nuotaika, tipška žiemos pilkuma...
Pagalvociau apie šią eilutę:
O gal tiesiog dangaus vartai prakiurę.

Vartotojas (-a): Pelėda

Sukurta: 2006-12-12 06:07:50

Mokejimas sugrįžti "į dangų gilų"-Dievo dovana Ir ypatingai tuomet, kat visą tai sugebama prisiminti poezijoje..
"Ir žmonės gatvėse kažko paniurę"
Deja, tarp tų žmonių ir aš. Bet slegia ne ruduo, ne gruodis, o tuštuma savyje...
Gerai, kad visa tai irgi praeina...