Aš tik noriu

Aš eilinis, aš pilkas žmogelis,
toks menkutis lyg lašas stikle,
kai dangus skaidrias ašaras beria,
jos patvinsta ir virsta upe.
Po lašelį, po mažą kristalą,
su vaivorykšte jo akyje.
saulė spindulius tiesia ant vasaros stalo,
nusišypso ramunė balta.
Aš eilinis, aš pilkas žmogelis,
tik panoręs eiles išdalint,
kurios gimsta, kai lyja, kai šąla,
kada sutemos pilkos apgaubia stogus.
Kada pūgos nerimsta, nubalina žemę,
kada tvoros nuo šalčio vaitoja
ir pokši dangus, ir perkūnijos ritas per dangų,
ir žaibai nuspalvoja skliautus.
Aš tik noriu eiles išdalinti,
tegul ganos po baltas lankas,
aš tik noriu lyg lašas pagirdyti širdis,
prisiglaust nejučia,

2018.10.23,
Audronaša

2020-04-29 15:06:10

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Montė

Sukurta: 2020-11-09 23:11:28

Jausmas lyg žmogaus, kuris nori būti išgirstas ir suprastas, tačiau tuo pačiu jo siela atsiveria tik tada, kai būna vienas tarsi bijotų, kad jį kas pamatys ir palies jo sielą. Pažįsama, gilu ir tyra.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2020-04-29 15:39:08

Nuoširdžios per širdį einančios eilės.