Dargani rudenys

Mūsų vasaros žemuogėm kvepia,
Mūsų rudenys dargani, vėsūs.
Juk taip lengva nulaužt šaką trapią,
Kai vis siaučia nerimstantys lietūs.
 
Tu sakei, kad lyg vynas brandintas,
Mūsų meilė kas metai stiprėja.
Parke mirkčioja senas žibintas,
Kai neužsuka nieks į alėją.
 
Šis iliuzijų metas jau baigės,
Tris kartus tu manęs išsigynei.
O į širdį jau krenta vien snaigės,
Vėjai ūkauja, šėlsta krūtinėj.
 
Blaškos vėtroje genami paukščiai,
Prisilietę sparnais žemę glosto...
------------------
Sukas vienišas lapas taip baugščiai,
Ir taip švelniai priglunda prie skruosto.
Šilagėlė

2020-04-25 10:41:03

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2020-04-27 18:17:24

Šiltos, širdingos eilės.

Sukas vienišas lapas taip baugščiai,
Ir taip švelniai priglunda prie skruosto.


Vienatvė visiems sukelia nepasitikėjimą, baugina, nors švelnumo ir nestinga. 

Vartotojas (-a): Astra

Sukurta: 2020-04-25 19:04:19

Rudens dargana, vėjas ir tuščia alėja... Tuščia ne gamtoje, o širdyje. Jautriai tai perteikta, gražios eilės.