Jau pavasaris, plukės pražydo laukuos, mano drauge,
Nebematom viens kito, nors rodos per žingsnį nutolę.
Paukščių trelėmis pildos dangus – jie šioj žemėj užaugę,
Mes saitais surišti – tai mūs dvylika juodvarnių brolių.
 
Kokie stiprūs sparnai, juodos plunksnos prieš saulę net tviska,
Nors motulė man sakė: ne viskas juk auksas, kas žėri.
Ir vilkai į ėriukus pavirsta, ėriukai –  į vilką,
Vieną dieną savy atrandi tą nematomą žvėrį.
 
Ir suskausta giliai, lyg atrodo į širdį susminga,
Kai žvelgiu į mėnulio išblyškusį veidą randuotą.
Viskas laikina žemėje šioj, tad išsaugot tikslinga
Gležną daigą, šaltinio versmes ir gyvenimą duotą.
 
Rodos visos problemos menkutės – delnan man sutilptų.
Eik prieš srovę, brolau, nebijoki šio šėlstančio vėjo...
Mūs pasaulis sugriuvo – neliko juos jungiančių tiltų,
Supranti, ne prieš tuos mes kariavom, ne tuos nugalėjom.