Paleisti jas man reikėjo –
netilpo sieloje, mintyse –
noras žmogaus kaprizingo
ar lydinti kažkokia lemtis?..

Mintys – vasaros kaitra,
deginanti alpstantį kūną,
naktyje mėnulio šviesa,
apšviečianti pilkuojantį liūną.

O gal gaivus kalnų šaltinis,
trykštantis iš žemės gelmių,
jos – kankinantis suktinis,
tarp besiaučiančių sūkurių?

Pagaliau – ištikimos draugės,
vienatvės kelyje painiame,
raminančios slaugės – bejėgės
alinančiame liūdesyje?

Niekada nepabėgsiu nuo jų,
kol atmintis saugos mane,
ilgėsiuos prabėgusių dienų –
gyvenimo likučius saugosiu skreite.

2000 - 2020 m.