Gatvėm tuščiom nebyliai slenka Laikas,
Namus praradęs, mylinčias rankas,
Snaigėm nepuoštas šalto gruodo takas,
Našlaitis vienišas, nedžiugina vaikais.
Dar viliasi – o gal pašauks, pamos ranka,
Dar kuriame lange šiltai pakvies švieselė,
Ir artimo balsu bus žodžiai ištarti –
Tu neišeik palikęs aidų tylos mėlį,
Tu neišnyki sielgėlos nakty ...
 
Tyla...
Nemylimas dabar tu, Laike,
Ir uždangstyti aklinai langai,
Ir nesvarbu, kad ne tavim, o
                        nevilties prakeiksmu
Atėjo neganda. Tu meilę praradai
Žmonių, kurie, kaip įprastai, tikėjo –
Pavasaris žiedų švente vėl pasitiks...
Dabar – tyla. Ir neganda.
Tikėki, Laike, jie tave mylėjo.
Tik baimė ta...
 
Ta baimė, stingdanti širdis ir langus,
Negerą šventę švenčia gatvėse, namuos.
Pažvelk į dangų, Laike, Paukščių Takas
Tau primena – laiką valdai, ir pasiruošk,
Tikėk tvirtai – tu, kaip dienų valdovas,
Išvesi juodą negandą. Ir taps ji praeitim.
Baltų žiedų pūga tamsius atversi langus,
Ir gatvės prisipildys šurmuliu ir
                                             rytdienos viltim.
Ir meilė vėl bus, Laike, su tavim.
 
© Felicija Ivanauskienė, 2020