Aklas neregį veda  į sodą, kur vyšniom prisnigo,
Prisiglaus prie kamieno ir kantriai, slaptingai  tylės,
O paskui naktyje, kai ateis išsvajotasis miegas,
Lauks virš sapno praskridusios savo mažytės zylės.

Baltus žiedus lesios ir spurdės vis spurdės — jai pritinka
Jau skraidyti išmoko,  gyvenimas kelia sparnus,
O gatvelėj tylioj gros be garso sena  katarinka
Ir visi išlydėti pareis į savuosius namus.

Vaivoriniai upokšniai ir tu šimtą metų tylėjęs,
Šulinių troškulys—  taip gyventi iš viso neverta,
Ir būties atspindžiai vidury piligrimų alėjos,
Karčios uogos dausų ant sulūžusių smilgų suverta.

Mano drauge, nejau tavyje vien migla pasilieka,
Lašelyčiais mažas išlašnos tas laukimas prieš rytą,
Verias gyslos nakties ir many nebelieka jau nieko,
Ten kur žvaigždės pusiaumiga  užslėptu nerimu krito.

Aklas neregį veda į sodą, kur žemei sopėjo,
Šoks mėnulio delčia, čia neliko jau niekam ir nieko,
Tik mirksės nuobodžiai  ten  skliaute išdidi Kasiopėja
Ir keisti atspindžiai ten, kur vakaras rytą palieka.