Palieku katpėdėlei

Šilkinę vilną kedenau kadais,
Sugrubo pirštai ir tyla sustingo,
Vaitojo siela kertama kardais,
Jau nemokėjau likt ir būt laiminga.

Visi išėjo iš savų namų,
Neliko bičių, vakaras nutyko,
Aš tavo skausmą vogčiomis imu,
Ir tai, kas vakar širdyje paliko.

Neguosiu – tas geltonis avilių
Ir vaško žvakės ir dangus prieš lietų,
Žvilgsniu užgesusių akių vyliu 
Mane apsiausk lyg vakaru skylėtu.

Tie žodžiai žodžiais gelmėje nubus,
Prakiuręs vakaras vėl ugnimi nutvilkė,
Aš išviliojau iš nakties sapnus,
Poetai mirė, naktyje vien Rilkė.
..............

Aplaužau duonos kepalo kerus,
Užkimę sienos tarsi gyvos vėlei,
Nebūna vakaras skausmu žavus—
Aš palieku vien skausmą katpėdėlei.
Vasara7

2020-03-20 11:41:13

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2020-03-27 10:47:22

Taip, mažumėle pakitęs stilius. Patiko.

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2020-03-26 22:35:25

Puiku, kai ilgesys paragina rašyt puikias eiles...

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2020-03-26 13:38:05

Be avilių, vaško korių ir bičių nebūna, be debesų - lietaus, o be sapnų, ilgesio nebūtų ir šių eilių... Patiko...

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2020-03-24 08:14:45

Requiem liūdesiui.

Vartotojas (-a): baltoji varnelė

Sukurta: 2020-03-20 12:35:31

Skaudžiai ilgesingos eilės, bet kaip mažutei katpėdėlei
vienai skausmą pakelti, suklups.