be krypties
tykšta žvaigždės juodoj prarajoj
lašais krinta į degančią dieną
išsilieja ugniniu taku
tarp minčių
mes klajojam
po vieną
praeity
ten kur buvome du
neišėję už tylinčių durų
pasiklydom verpete jausmų
lyg apakę
krypties nebeturim
šalta ten
miršta šokis drugių
kur ugnis gimdo žudantį plieną
neieškoki tarp jos pelenų
bent žarijos sušildančios sielą
jos nėra
gęsta žvilgsnio kaitra
blaškos atšvaitu ant šalčio sienų
nebematom viens kito akių
mes klajojam per laiką
po vieną
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2020-03-20 11:55:01
pagaulu ir jautru
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-03-19 13:18:24
Skausmingas pamąstymas apie gyvenimo vingių posūkius.
Kartais nelauktai ir skaudžiai susiklosto žmogaus gyvenimas, traiškydamas jį kaip pasagos ledą. Tada dūžta gražiausios svajonės, lūkesčiai. Veltui bandysi surinkti šukes... Nors dyglių mes nesėjame, bet kartais buities žiedai mums išsprūsta iš rankų ir aštrūs gyvenimo dygliai susminga į ranką.