Nesulaikyti negandoms pavasario,
Išdegins saulė virusus visus.
Kvepės alyvomis gegužio vakaras,
Kai rankos glostys žiedus jų rausvus.
 
Tik tu, žmogau, dažniau pažvelk į dangų
Ir pasidžiauki giluma erdvės.
Ne sutemos ir šmėklos tave saugo,
Bet mirtį nugalėjusi Žvaigždė.
 
Žvaigždė, kuri Betliejuje sužibo
Ir ėjo visą laiką su tavim.
Ji kantriai guosdavo tau nusiminus,
Žėrėjo amžinos būties viltim.
 
Ne kartą Jos galbūt nepastebėjai,
Grimzdai į gelmę netikrų sapnų.
Ėjai į ten, kur vedė nakties vėjai
Saldžiu keliu vilionių ir klastų.
 
Dabar gailiesi — buvo klysta,
Norėtum  grįžti prie Žvaigždės.
Tik ar priims tada paslydusius,
Ar atsitiesti jiems padės?
.........................................
Neabejok, drąsiau pasuki,
Prisikėlimas jau arti,
Net žolę prikelia saulutė
Ir tu nelik tamsos šaly.