Vėl dargana ir vėl dangus sutemo,
Šalti lašai vėl beldžiasi į langą.
Aš viduje, o ten, lauke prie namo,
Maža snieguolė glaudžiasi prie žemės.
 
Ką tik saulužė glostė baltą žiedą,
Žadėjo šildyti, globoti.
Bet tik pagirk iš ryto visą dieną,
Kai apsiniauks ir ims lašnoti.
 
Argi ir kovas melagėliu tapo,
Ką pabandys balandis mums iškrėsti?
Gal ąžuolai nudžiugins žaliais lapais,
Arba alyvos jau pradės žydėti?
 
Gamta gamta... Nesi, žmogau, valdovas,
Tau tenka ją mylėti ir paklusti.
Bandai sakyt, kad bus gražus rytojus,
Bet netikėtai viesulas atūžia.
 
Už kamino užkliuvęs staugia vėjas,
Matyt, tamsoj ir jis nemato kelio.
Kad tik nuskristų stogo nenuplėšęs,
Nors ir prilaužys obelų šakelių.
 
Bet juk ne obelys, o eglės
Jam siausti trukdo, nesitraukia.
Todėl, sukaupęs visą  galią,
Aukščiausią iš visų nulaužia.
 
Maža žibutė sako, jog girdėjo,
Kaip jis žadėjo su pūga sugrįžti.
Kas pasakys, kad paikas kovo vėjas
Leistų gėlėms žydėt, nustotų pykti?