Ji džiūgauja, kai krenta žvaigždės,
Nors jau į dangų nebegrįš.
Ir verkia vasaros kai baigias,
Nutolsta pievomis drugys.
Neklauskit, ko jinai nuliūdus –
Dažniausiai net neatsakys.
Jos delnuose sudygsta grūdas
Ir sužaliuoja žiemkentys.
Į žilą plauką žiūri baugščiai,
Tačiau su metais – atsainiau.
Graudinasi kai grįžta paukščiai,
O kai palieka – dar labiau.
Išblukusią branginą gėlę
Tarp knygos puslapių gelsvų.
Negąsdina takai užžėlę –
Įveikia kantriai gerumu...
Bandydami išrinkt jai spalvą,
Tikrai nerasite vienos...
Su šypsena pakėlus galvą,
Tars –
Moterim aš vadinuos...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-03-11 09:28:47
Eilės su potekste.