Moters spalvos

Ji džiūgauja, kai krenta žvaigždės,
Nors jau į dangų nebegrįš.
Ir verkia vasaros kai baigias,
Nutolsta pievomis drugys.

Neklauskit, ko jinai nuliūdus –
Dažniausiai net neatsakys.
Jos delnuose sudygsta grūdas
Ir sužaliuoja žiemkentys.

Į žilą plauką žiūri baugščiai,
Tačiau su metais – atsainiau.
Graudinasi kai grįžta paukščiai,
O kai palieka – dar labiau.

Išblukusią branginą gėlę
Tarp knygos puslapių gelsvų.
Negąsdina takai užžėlę –
Įveikia kantriai gerumu...

Bandydami išrinkt jai spalvą,
Tikrai nerasite vienos...

Su šypsena pakėlus galvą,
Tars –
Moterim aš vadinuos...
 
Saulėlydis

2020-03-09 16:21:25

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2020-03-11 09:28:47

Eilės su potekste.