Stumdau,
save savyje.
Manęs nėra, dienoje,
kai lyja lietūs ir debesų
liūdna gama
apsėstas susvetimėjęs
miestas.
Stumdau savyje
savo likimą,
būti vientisa
ilgesio skersgatvyje.
Skausmą stumdau,
aklą savimi,
jazminams nepražydus,
žydėjimą baigus.
Stumdau save,
einančią pasivaikščiot
pabodusia gatve,
grįžusią namo,
keturių sienų savotišką
nykstančią laikmeną.
Meilę ir neapykantą
stumdau savyje.
Nebaigta bus ši gyvenimo
šachmatų partija.
Kaktomuša su savimi
dulksnoje ir vėjyje.
Išpranašauta mamos
ar tiesiog pavėluota raida?
Jazminas po mano langais
ne man bus anuomet
baltai sužydėjęs.
2020
nemiros.wordpress.com
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-03-10 15:49:13
Įdomus užsiėmimas: žaisti šachmatais savyje.
Manau, nepakenktų pamąstymas, kad čia ne dykuma - beveik kasdien pliaupia lietus ir netrūksta vandens, nereikia žmonių susibūrimo vietose stovėti su ištiesta ranka duonos riekei, nes jei būtų kitaip, tai Ž.Ž. svetainę matytumėte, kaip savo ausis be veidrodžio. Žinau vieną posakį apie raškažį (geras gyvenimas, išdykumas), bet tiek to susilaikysiu ir nerašysiu. Meskit raškažį į šalį ir pradėkit gyventi. Nusipirkit į savo kambarį kokias 10, bet galima ir daugiau vištų, kad galėtumėte palyginti, kada gera gyventi ir kada ne.
Po Jūsų langais Jums sužydės ne tik jazminas ir alyvos bet ir visas sodas.