Kodėl mes verkiam, kodėl mes nedainuojam,
Neklausom muzikos, nerašome eilių,
Ir vis tiktai dejuojam ir dejuojam,
Lyg būtume prispausti krūvos akmenų.
 
Tie akmenys, tai mūsų kasdieninės bėdos,
Pavydu, pykčiu persunktas kasdienis rūbas,
Nors turime namus, pilnus visokio gėrio,
Tačiau vis norisi daugiau kažkam įkandus.
 
Ir vaikščiojam sukandžioti, randuoti,
Be meilės, be sparnų, lyg be dalios,
Nors viską turim ir pavalgę sočiai,
Bet psakyt „užteks verkšlenti“ aš niekaip negaliu.
 
Gal tai koks monas, gal mestas burtas,
Kad nematytų, kaip skleidžiasi žiedai,
Kad šis pasaulis man ir tau sukurtas,
Kad aš ir tu – ir broliai, ir draugai.
 
Užteks tų žemių ir vandens, ir oro,
Ir man, ir tau platybė šių laikų,
Atskyrę visa tai, kas tikra ir netikra,
Nebematysime suvargusių veidų.
 
Kad esam taip turtingi, kaip dar niekad,
Kad esame laisvi, kiek laisvės mumyse,
Te dingsta amžiams tas menkystės griekas,
Nemenkinkim savęs, ne prarastoji esame karta.