Bučiuokim budeliui ranką. Savam

Bučiuokim budeliui ranką. Savam
 
Kai vakar tą mintį išgirdau  per LRT televiziją, tik išsakytą kitais žodžiais, vos ne pasakiau garsiai: „Nesąmonė! Negali būti!“
Jei to reikalautų okupantas, tai piktintumės, tai burnotume, vis pasidairydami, kad tik kas, neturintis girdėti nenugirstų, tarsi galėtų nubausti už  aukščiausią aukštesne bausme. Kokia? Už mirtį?
Girdėjau ne aš viena – visi girdėjo, kas norėjo ir, jei tik panorėtų, galėtų dar kartą išgirsti Mediatekoje.
Gal nesuprato? Gal nerūpi, kol neliečia savo kailio? Gyvenimas vyksta  toliau, tarsi nieko neįvykę.
Pamėginsiu išversti į suprantamesnę kalbą. Pasakosiu pirmuoju asmeniu –  įtikimiau.
 
Susirgau vėžiu. Žinia tvojo kaip kuolu per galvą. Praėjus pirmam apsvaigimui, pradėjau išgirsti raminančius balsus, kad gi ne tie laikai, jau yra ir nuolat sukuriami nauji, veiksmingi vaistai, štai kokia  guodžianti pagijimų statistikos kreivė, čia pat, Europoj. Apie tą kreivę Lietuvoj kol kas patylėkim, nes gali minty šmėstelėti ne pagijimų, o mirčių kreivė. Už kiekvieno statistikos ženklo – kažkieno mirtis. Kodėl? Juk mūsų medikai tikrai tinkamai paruošti, gyvena ir dirba pagal principą „Salus aegroti suprema lex medicorum“ (ligonio sveikata – pirmasis mediko įstatymas). O čia atsirado kažkokia  bobelė, statistinis bevardis vienetas, ir vadina gydytojus budeliais.
Visuomenėje budelis yra nekaltas, jis tik vykdytojas. Tiesa, pasirinkimą jis turi, gali atsisakyti žudyti ir būti nužudytas pats. Bet paprastai taip nebūna. Įsakymas žudyti ateina iš aukštesnės institucijos – teismo, o jis kolegialus, atsakomybė tarsi padalijama tarp kelių asmenų, sutinkančių ją prisiimti; ji tarsi sumažėja.
Tą epizodą vakar puikiai suvaidino mūsų sveikatos ministras Veryga – ne aš vienas sprendžiu, keliems išgyventi, keliems numirti ir kuriems išgyventi, kuriems numirti – vyriausybė kolegialus darinys.
Vyriausybė taip pat nusiplauna rankas, ji taip pat tik vykdomoji valdžia, elgiasi pagal įstatymus, kuriuos priima seimas, o šis jau dar toliau nuo statistinio vieneto, kurio likimas nulemiamas tais įstatymais. Seimas arčiau dievo, jis nežino pasmerktojo vardo, nemato, kokios spalvos jo akys, kokios gelmės jo ir šeimos sielvartas, o Briuseliui įtikti taip norisi... Tiek daug nuo to priklauso.
Briuseliui  statistinis vienetas atrodo toks mažas, kad vargu ar jį įžiūri, taip toli, kad suabejoja, ar toks iš viso yra. O pinigai? Pinigai čia pat, dideli pinigai. Neįvardinsiu jų šalltinio.
Net nereikia Briuselio, kiekvienoj valstybėj sava  valdžios hierarchija.
Bet juk ne genocidas vykdomas, kažkas, išrinktieji, juk gauna gydymą naujausiais, veiksmingiausiais vaistais?
Pirmas viltį teikiantis žodis pasigirdo, kai premjeras Skvernelis pranešė tautai sėkmingai pagijęs ir pažadėjo, kad rūpinsis vėžiu sergančiais, tik man neatrodė, kad pats tikėtų savo žodžiais, o dabar, tolstant tai dienai, kai išgirdo baisiąją diagnozę, ar netolsta viskas į užmarštį?
Sunkokai beįsimenu skaičius. Vakar žiniasklaidoj kelis kartus minėtas skaičius 40 milijonų eurų. Tai tiek reiktų, kad  šiuolaikinį gydymą gautų visi to reikalingi ligoniai? Greta mano pensijos skaičius tikrai grėsmingas, bet kiek milijonų paleista ir tai dar ne viskas, statant Vilniuje stadioną?  Aš ne prieš stadioną, jis reikalingas ir brangus. Žmogaus gyvybė, ypač jei ne sava, daug pigesnė.
Hipokrato priesaiką duoda tik medikai, visa kita valdžia nieko nepraras, blogiausiu atveju jų nebeišrinks. Kas čia tokio, ne tuščiom kišenėm gi išeina.
Išvardinau daugybę kaltų. O aš ar tikrai nekalta? Štai, mėginu įsivaizduoti, kad sergu vėžiu. Ką man daryti? Jei, nesvarbu per kurias duris, paradines ar užpakalines, eidama išsireikalausiu geriausių vaistų, ar netapsiu visoj toj grandinėj žemiausia grandimi – budelio parankiniu, nes kad aš pagyčiau, kažkas už mane turės mirti. Liksiu gyventi. Tik ar noriu tokio gyvenimo? Kaip švęsčiau vasario 16? Ne okupantas, lietuvis lietuvį žudo. Už pinigus; bent kainą padorią užsiprašytų.
Tik aš tai daryčiau – gelbėdama savo gyvybę, nes man ji brangiausia.
Net ta mintis neguodžia. Prisiekiu – budelio parankine nebūsiu. Mirsiu garbingai.
Kalbėdama per televiziją gydytoja vakar  su tokia gilia, skaudžia potekste pasakė, jei tiksliai atsimenu – betrūksta, kad generikus išrašytų vėžio gydymui ir dar reikalautų dėkingumo, kad sumažino vaistų kainas.
Tikiu, kad kas suprato, verkė. Kitų susirgimų gydymui generikus tai rašo. Ir dėkingumo reikalauja, o juk tai ta pati mirtis, tik agonija ilgesnė.
daliuteisk

2020-02-14 09:22:54

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pelėda

Sukurta: 2020-02-14 21:56:28

Na taip, tik gaila, kad mažai čia kas ateina. Mielai  užleisčiau  savo  vietą  Verygai. Tačiau jam čia per prasta. Neateis.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2020-02-14 18:44:19

Yra visiems gerai žinomas posakis: "Vieniems nueinant, kitiems sugrįžtant".